Gruodis – tai ne tik naujų liturginių metų pradžia, bet ir artėjantis kalendorinių metų pabaigos laikas, paskatinantis žmogaus prigimčiai taip būdingą savo laikinumo apmąstymą. Žinoma, ir „Artuma“ adventą pasitinka šių svarstymų rimtyje. Tačiau, primenama numeryje, šiuo simboliniu metų laiku, laukdami ir ruošdami dvasią Kristaus Gimimo iškilmėms, nors ir suvokdami žemiškosios egzistencijos trumpumą ir trapumą, neturėtume pasiduoti liūdesiui. Juk svarbiausias gyvenimo įstatymas, pagal kurį būsime teisiami, – tai Meilės įstatymas. O kuriame meilės kelio etape esame mes? Gilintis galima kartu su gruodžio „Artuma“, adventas – tinkamiausias susimąstymui laikas.

Šio numerio svarstymų atraminės temos – Meilė ir neapykanta. Bet „Artuma“ nebūtų „Artuma“, jei nepateiktų savo skaitytojams etinių iššūkių. „Ar meilėje gali būti neapykantos?“, – klausia kun. Artūras Kazlauskas, kalbėdamas apie atleidimo išbandymus. „Myli ar nekenčia savo vaikų emigruojantys tėvai?“ – gilinasi į seneliams auginti paliktų vaikų gyvenimą Gedas Malinauskas. Kokia ateitis laukia Lietuvos šeimų? Konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ komunikate primenama: „Meilė yra asmeninis įsipareigojimas ir visiškas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvą asmens iniciatyvą, bet ir pareigos dimensiją, – jame meilės pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybės perdavimas sudaro visumą. Tokia meile grįsta santuoka tampa asmens brandumo įrodymu, nes tik brandūs asmenys geba įsipareigoti ir kurti tvirtą šeimą, bendruomenę ir valstybę.“

Kun. Danielius Dikevičius aiškina meilės prasmes Biblijoje: mylėti – tai ne tik savo artimui nedaryti nieko bloga, tai reiškia ir aktyviai daryti jam gera! Ir daryti tai ne vadovaujantis savo žmogišku supratimu, bet sekti Kristumi, kurio Meilė kaip aš jus mylėjau visiškai ir tobulai pranoksta meilę kaip save patį. Apie Jėzaus pavyzdį ir įsteigtąjį Meilės įsakymą kaip akibrokštą primena ir Tomo Vilucko tekstas: Senojo Testamento originalo tekste žodis „artimas“ reiškė judėją, giminaitį ar kaimyną, tad ši taisyklė nebuvo taikoma pagonims (šių buvo galima ir nekęsti). Tačiau, pasirodo, Meilės ir neapykantos opozicijoje (neapykantą juk šiek tiek gebame atpažinti…) įsiterpia visiškai netikėtas rakursas, skatinantis naujai žvelgti į savo gyvenimą, savo elgesį: pasak pal. Jono Pauliaus II, Meilės priešybė yra ne neapykanta, bet vartojimas. Jam antrina ir Simonas Bendžius, primenantis, jog Meilė – ne koks produktas, bet kelionė.

„Artumos“ skaitytojams jau gerai pažįstamas Christopheris Westas tęsia Jono Pauliaus II Kūno teologijos aiškinimą. Šio numerio akiratyje – fizinio intymumo riba, leistina draugaujant ir susižadėjus. Pasak jo, be Kristaus visada liksime įstrigę egoistiniuose polinkiuose, įprotyje kitus vartoti ir iš nežinojimo toliau būsime linkę tai klaidingai vadinti „meile“. Na, o santūraus ir tyro elgesio santuokoje pavyzdžių toli ieškoti nereikia: meilaus sutarimo galime pasimokyti iš Stasio Šalkauskio ir jo žmonos Julijos gyvenimo.

„Mylėk! O kita bus pridėta“, – savo straipsnyje sako Dalia Lukėnienė, tikinti, jog tvirtai tikintieji ir mylintieji ir žemėje ras…Dievo karalystę! Kitaip tariant, Meilė – visada vaisinga; apie tai primena ir kun. Kęstučio K. Briliaus tekstas šeimoms. Tradiciškai psichologė Zita Vasiliauskaitė negaili gyvenimiškų patarimų: kaip neapykantą atpažinti ir kaip nuo jos apsisaugoti, o svarbiausia – išvengti neapykantos sau, nepasitenkinimą kai kuriomis savo savybėmis išnaudojant kaip stimulą jas pakeisti patrauklesnėmis. Praktiniais patarimais ir toliau skaitytojus gelbsti gydytojas Petras, šįkart apie fizines kliūtis meilei. Moterys dalijasi mintimis apie kūdikio gimimą; Paul Lemoine – savo patirtimi auklėjant vaikus pasitikėjimu ir drąsinimu.

Mūsų Dievas yra Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė, tad žmogui, sukurtam pagal Jo paveikslą ir panašumą, labiausiai dera bendrauti. O ar gali būti įstabesnis laikas bendrauti nei šv. Kalėdos? Tad bendraukime ir džiaukimės, laikui atėjus. Lai gimsta ir auga Dievo Karalystė mumyse! Įrodykime savo meilę Dievui mylėdami žmones!

Rūta Lazauskaitė